"Vieną dieną mažas kurčias vaikas stovėjo šalia manęs, ir mes žiūrėjome, kaip į jūrą leidžiasi saulė  labai graži, oranžinė. Vaizdas buvo nuostabus. Aš žavėjausi šiuo vaizdu, aikčiojau ir aiškinau tam berniukui, kaip tai gražu. Jis žiūrėjo, žiūrėjo ir paklausė: "O ką sako saulė?" Aš tariau: "Nieko nesako, ką jinai gali sakyti? Kvailas klausimas". Berniukas nesuprato, kaip tai gali būti. Juk mes jam visada sakome, kad paukšteliai gražiai čiulba, kad medžiai šlama. Jeigu iš nieko gali būti garsas, o čia tokia didelė ir graži saulė, kuri nieko nesako. Štai ką mes pamirštame pasakyti" (iš Sussi Toft paskaitos).

Daugeliui atrodo, kad kalbėti apie kurčiųjų muziką yra absurdiška, ir skuba priminti: "Taigi jie juk gyvena tylos pasaulyje!!!" Toks mąstymas apgaubia kurčiuosius romantiška, paslaptinga aureole (vaikystėje ir man patiko apsimesti Anderseno undinėle), bet realybė yra kitokia. Žmonėms, pasiilgusiems tylos, nuoširdžiai nepatariu bendrauti su kurčiaisiais. Jie – rėksniukai, šnekučiai, kukučiai, cypliukai, čepsiukai, bet tik ne tyleniai. Triukšmas yra neatskiriamas nuo jų gyvenimo. Bet triukšmą mes visi suprantam kitaip. Tai priklauso ne tik nuo individo, bet ir nuo laikmečio, aplinkos. Juk viena iš "roko" reikšmių yra taip pat triukšmas. Džiazą, roką, metalą, vėliau technomuziką nuolat lydėjo panašūs epitetai. Vieno vakarėlio metu mano tėvelis sunerimęs vaikštinėjo ir visur ieškojo, kas ką pjūklu pjauna, kol paaiškėjo, kad tai viso labo buvo kažkoks šokių muzikos "gabalas".

Kurtiesiems taip pat nepatinka triukšmas. Koks jis? Daug spalvų, daug nereikalingų judesių, daug disharmonijos. Didžiausią triukšmą sukelia du vienu metu bandantys kalbėti žmonės. Tai siaubingai erzina. Bendravimas su kurčiaisiais yra labai individualus, asmeniškas, intymus. Kolektyvinis informacijos perdavimas tik sutrikdo, kurčias žmogus suglumsta. Panašiai kurtieji suvokia ir muziką. Beje, individualus, asmeniškas muzikos pažinimas, jos klausymas man yra tiek pat pranašus, kiek ir individualus mokymasis. Būtų puiku, jeigu mums mokymasis klausytis individualiai būtų toks savaime suprantamas dalykas kaip ir individualios muzikos pamokos.

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad muzikos pažinimas kurtiesiems yra tas pat, kas jūros gelmių pažinimas paukščiams. Ir visgi, kaip yra paukščių, galinčių susigauti žuvį po vandeniu, taip ir kurčiųjų pasaulis gali turėti bendrų sąlyčio taškų su muzika. Paprastai žmonėms muziką ir kurtumą sieja tik vienas vardas – Beethovenas (kurio, beje, kurčiuoju negalima pavadinti - jis apkurto jau suaugęs).

Yra daugybė girdinčių žmonių, kurie visiškai neturi klausos ir sugeba nudainuoti net "Du gaidelius". Lygiai taip pat yra daug prigirdinčių, kurie su klausos aparatėlių pagalba gali mėgautis muzika. Be to, yra net keli būdai, kuriais visiškai kurti žmonės gali suvokti muziką. Tai yra ausų muzika, akių muzika ir odos muzika (galima dar išskirti ir krūtinės muziką). Tiesiog stebina, kai mes, girdintys žmonės, galintys suvokti muziką tik savo klausa, tuos, kurie jaučia muziką dar keliais būdais, vadiname nelaimingais kurčiaisiais, negalinčiais ja pasimėgauti.

Lengviausiai kurčiujų sąsajas su muzika galima pastebėti šokių aikštelėje. Medinės grindys - geriausias stiprintuvas. Kurtieji puikiai jaučia muzikos virpesius, o ypač šokių, kur daug žemų garsų ir aiškus ritmas. Šiek tiek sunkiau, kai grojama lėta baladė, bet tuomet kurtiesiems užtenka žvilgtelti į kitus, ir jie žino, kada prasideda ir baigiasi kūrinys. Kartais aš savo draugui paplodavau ritmą į petį, ir niekas net neįtardavo, kad mano partneris negirdi. Tačiau ne visi kurtieji mėgsta šokių muziką. Vieni renkasi vargonus, kiti gitaras, ir tai, kad šie instrumentai yra palyginti "švelnūs", keliantys beveik nejaučiamą vibraciją, netrukdo kurtiesiems jų mėgti.

O kaipgi žodžiai? Tiesa, visiškai kurti dainos teksto negirdės, bet reiktų prisipažinti, kad ir mes dažnai nesuprantame, apie ką yra daina. Pavyzdžiui, "The Rolling Stones" ar Sher dainų tekstus sunkiai suvokia patys amerikiečiai. Tai kaip ten visgi iš tikrųjų: "Do You Believe in Love after Love" ar "Live after Love", o gal "Life after Life"? Antra vertus, kurčiajam sunku suprasti, kad tų pačių žodžių kartojimas suteikia grožio, pvz., "Su tavim kartu, su tavim kartu..." ar "Myliu myliu myliu...". Tiesiog kitokio tipo kalba, bet tai jau kita tema.

Visgi geriausiai kurtieji suvokia garsus per vibraciją. Tačiau tai ne tie patys virpesiai, kuriuos jau trumpai aptariau kalbėdama apie kurčiųjų šokius. Galbūt daugelis net nesame pastebėję, kad garso vibraciją lengvai galime pajusti prilietę grindis ar garso kolonėles. Kurtieji vibracijai yra neabejotinai jautresni. Nuo gimimo kurčias žmogus, laikydamas rankoje plastmasinį šiaudelį, gali pajusti muzikos virpesius. Įdomiausia, kad jis tai suvokia smegenimis, tai nėra tik mechanika. Be to, tomis pačiomis smegenų dalimis garsų informaciją suvokia ir girdintys. Taigi kurtieji supranta vibraciją panašiai kaip mes garsus, nors ne tiek ir svarbu ieškoti pojūčių atitikmens girdinčiųjų juslėse. Tai kurčiųjų garsų suvokimas, ir, atrodo, daugeliui jie labai patinka. Kartais, kad sustiprintų vibraciją, kurtieji į koncertus atsineša balionus. Tai senas metodas, kurį dar A.G.Bellas (telefono išradėjas) naudojo savo kurčiųjų mokykloje. Balionėlį prispaudus prie ausies ir švelniai pakrebždenus, garsas ir vibracija sustiprės keletą kartų. Tai itin veiksminga koncertuose. (Bandau įsivaizduoti, kaip į koncertą ateina senas, grėsmingos išvaizdos rokeris, ir atsineša mėlyną balioną. Gražu.)

Dar daugiau, po keleto eksperimentų paaiškėjo, kad kurtieji geriau suvokia staigius ritmo ar vibracijos pakitimus nei girdintieji. Tai gali būti susiję su aplinkos pavojais, kurių kurtieji negali išgirsti ir dėl to jautriai reaguoja į pokyčius, galinčius reikšti grėsmę. Šis jausmas yra itin gerai išvystytas.

Dar pora žodžių apie ekspermentus. Maždaug prieš 20 metų Sovietų Sąjungoje buvo populiaru rengti kurčiųjų koncertus. Kurtieji būdavo "ištreniruojami" dainuoti choro dainas, o klausytojai aikčiodavo, stebėdavosi ir, žinoma, girdavo Sovietų Sąjungos laimėjimus siekiant "kurčnebylių" integracijos (taip kurtieji buvo vadinami dar visai neseniai, o dabar tai įžeidžiantis ir skaudus apibūdinimas; nemalonu tuo įsitikinti). Ne visai suprantama metodika, bet, šiaip ar taip, šių dienų demokratinėse šalyse tokie ekspermentai nebūtų toleruojami. Daugeliui žmonių sunku suvokti, kad kurtieji kalba, kad turi savo kalbą. Paprastai mums "kalbėti" reiškia "tarti". Kažkodėl dar sunku suvokti, kad gestų kalba kurtiesiems yra gimtoji ir tokia pat visavertė komunikacinė, kultūrinė jungtis, kaip ir kuri nors kita. Todėl minėtas ekspermentavimas su kurčiųjų žmonių gebėjimais labiau primena dresavimą nei ugdymą.

Kitas psichologinis momentas: jeigu bandysime sugretinti savo gebėjimus su kurčiųjų ir jeigu taikysime tokius pat kriterijus, tai kurtiesiems teks nusileisti. Tačiau pabandykim apversti situaciją aukštyn kojomis – jeigu kurtieji nutartų mus vertinti pagal tai, kaip mes gerai mokam gestų kalbą ar kaip nujaučiame pašnekesio mikroklimatą, tai beveik visi mes sulauktumėm tik užuojautos. Taip pat labai sunku suvokti, kad dainavimas nebūtinai turi būti tai, ką mes įsivaizduojame. Kurtiesiems dainos yra išverčiamos į gestų kalbą, paprastai reikalingi papildomi komentarai, nes teksto žodžiai, jeigu jie yra sukurti ne kurčiojo, gali pasirodyti kurtiesiems per daug abstraktūs ir nesuprantami. Tada kurtieji ima ir uždainuoja, tiksliau jų rankos dainuoja, ir paprasčiausi kasdieniniai gestai dainuojant tampa plastiški, meniški, estetiški. Svarbu kūno padėtis, veido išraiška, taip kuriama visos dainos nuotaika, o pati daina primena nedidelę kompoziciją ar šokį, kuris pirmiausia yra bendravimas, susiliejimas, kalbėjimas į kito sielos gelmes. Taip žiūrovui daug lengviau suvokti, kokia yra dainos nuotaika: linksma, karinga, ilgesinga ir panašiai. Šis procesas kuria teoriją.

Čia būtų svarbi pirmapradė graikiško žodžio theoria prasmė, reiškianti dalyvavimą šventiniame akte ir buvimą jame. Taigi regėti čia nereiškia būti tik žiūrovu. Tai reiškia "susitelkti". Tokių "teorijų" mes galime aptikti ikikrikščioniškose misterijose ar senovės Indijos šventyklų šokiuose. Galima tik numanyti, kad dėl masiškumo tartas žodis nebuvo toks reikšmingas kaip gestas. Neteigiu, kad misterijose ar spektakliuose senovės graikai ir kiti kalbėjo gestų kalba, tačiau kūno judesiai, gestikuliacija, simboliai buvo ne antraeiliai, o priešingai, jais buvo kuriama šventinė atmosfera "teorija".

Taigi dainos, atliekamos gestais, kai svarbu ne tiek dainavimas, kiek žiūrovų reakcija, vertinimas ir dalyvavimas, galbūt yra ir daug aukštesnio meninio lygio negu tos, kurių galim klausytis vairuodami automobilį ar sodindami gėles. Ryškiausias girdinčiųjų ir kurčiųjų dainų skirtumas yra tas, kad kurtiesiems dainavimas labiau vaizduojamasis menas.

Daug paprastesnė problema maži vaikai. Norėdami išbandyti savo balso galimybes, jie spygauja, šnypščia ir visaip kitaip laužo balsą, todėl darželyje atsiradęs kurčias vaikas kitų visai nenustebins, jeigu nebus reikalaujama iš jų nepaaiškinamos užuojautos ir globos kurčiajam grupiokui. Paprastai vaikai turi savų paaiškinimų, kodėl jų draugas visiškai negirdi muzikos ir dainuoja savaip – kartais čaižiai klykdamas, kartais tik žiopčiodamas lūpytėmis. "Turbūt jis užkimo" arba "Jai turbūt nepatinka šita daina" – ir viskas visiems aišku. Žinoma, gal tai ne visai sąžininga kurčio vaiko atžvilgiu. Nuo mažens neugdomas specialiai pažinti muziką, vėliau jis gali tiesiog prarasti susidomėjimą garsų pasauliu, o kartais net neadekvačiai į jį reaguoti. Paprastai kučiųjų darželiuose ir mokyklose yra sukuriama visa muzikos pažinimo sistema – nuo mokymosi klausytis muzikos gulint ant grindų iki supažindinimo su muzikos instrumentais. Ir šiuo požiūriu kurtieji gali dažnai mus pralenkti. Kurčiųjų muzikos pažinimas sistemingas ir trunka ilgus metus, tuo tarpu girdintiems vaikams tik pademonstruojami aukštų ir žemų garsų skirtumai. Pelytės laksto mažom kojytėms - subarška aukščiausi garsai, padaužomi kairiausi klavišai - taip vaikšto lokiai. Pamoka baigta.

Muzika, apie kurią kalbėjau anksčiau, yra daugiau mažiau suvokiama ir girdintiesiems. Bet yra dar viena muzikos forma - akių muzika. Medikų teigimu, kūdikiai pirmaisiais savo gyvenimo mėnesiais neskiria klausos ir regos teikiamos informacijos. Tiek vieną, tiek kitą apdoroja tos pačios smegenų sritys. Kūdikėliai tarsi girdi akimis, bet ilgainiui šis gebėjimas išnyksta, o tiksliau viskas "atsistoja" į savo vietas. Nuo gimimo kurti žmonės šiuo atžvilgiu šiek tiek primena naujagimius, nes regimoji informacija turi atstoti ir garso signalus. Daug ginčų kelia regimoji muzika - ar šį reiškinį apskritai galima vadinti muzika? Bet jeigu nereikalingi gestai, ryškios detalės pašnekovo išvaizdoje yra triukšmas, tai galbūt harmoningos formos, spalvos gali būti muzika?

"Spalvų gama" galbūt ir mes pasąmoniškai estetiškus vaizdus suvokiame kaip muziką? Paprastai kino filmuose, šiaip intarpuose yra įprasta, rodant peizažą ar kitą vaizdą, fone groti nuotaiką atitinkančią muziką. Meno pasaulyje vaizdas ir garsas yra beveik neišskiriami. Kurčiųjų bendruomenėje šis principas išlieka, tik garsas yra dažniausiai ne taip suvokiamas, kaip kad mes galime tikėtis. Mano kurčiai draugei labai nepatinka Munko paveikslas "Šauksmas", nes paveikslo figūrėlė per garsiai rėkia. Ir tokių pavyzdžių yra daugybė.

Kalbėti apie vaizdų muziką yra labai sunku, nes aš pati jos nesuprantu. Tai, ką man teko matyti, labiau priminė Windows 98 ekrano užsklandos vaizdelius – spalvotos figūros keičiasi, mainosi, mirguliuoja. Gestų kalba "diskoteka" vaizduojama kaip šviesų žybsėjimas tai šen, tai ten. Tai daug pasako apie muzikos suvokimą per regą, nes diskoteka mums pirmiausia asocijuojasi su šokiais ir garsu, tačiau ne mažiau čia svarbus ir vaizdo efektingumas.

Kaip matyti, kurtieji nėra visai atskirti nuo muzikos ir garsų pasaulio. Priešingai, jie suvokia garsą daug subtiliau nei mes ir gali jį pažinti net keliais būdais. Žinoma, kurčiųjų patyrimas klausant, dainuojant, šokant nėra tapatus mūsiškiam. Galime dėl to apgailestauti, bet tai nebūtų tikslinga, nebent tuo atveju, jeigu gailimės, kad muzika mus gali pasiekti tik per ausis (priešingai nei kurčiuosius, kai ji randa kelią per akis, odą ir t.t.). Be to, kiek kartų buvome paraginti įsijausti į muziką (tai yra sąmoningai ją jausti). Ne visada pavyksta. Tačiau kurtieji tą daro nuolat - jie jaučia muziką. Galbūt tai ir yra tikrasis muzikos pažinimas.

Kartą girdėjau tokį samprotavimą: kurtieji turėtų labai norėti patekti į dangų. Aš paklausiau kodėl, ir man buvo paaiškinta, kad ten jie būtų išvaduoti iš tylos, galėtų kalbėti, dainuoti, net šokti. Jeigu tai vienintelė vieta, kur kurtieji visa tai gali, tuomet čia irgi nebloga vietelė. Kurtieji ir dainuoja, ir šoka, ir muzikos klausosi. Taigi tik mūsų bėda, kad mums nepatinka, nesuprantame, kaip jie tai daro, kad nevertiname jų suvokimo.