Požiūris į kurčiuosius keičiasi – šie nebėra uždara bendruomenė, į kurią patekti gali tik jei esi kurčias. Kurtieji tapo labai atviri ir yra vis dažniau matomi visuomenėje. Kurčiųjų integracijos procesai galėtų prasidėti jau nuo mokyklos suolo: sunkumai, privalumai ir trūkumai, tolesnė integracija. Apie visa tai – šis straipsnis. 

Integruotas ar specialusis mokymas? 

Lietuvoje tėvai pasirenka, kur siųsti savo vaikus: kurtieji gali lankyti specialiąsias mokyklas arba vaikas gali mokytis integruotai. Pagrindinių integruoto mokymo problemų kyla iš bendrojo lavinimo mokyklų nesugebėjimo ir nepasirengimo priimti tokius vaikus: šiose nėra nei specialiųjų pedagogų, nei logopedų, nei surdologų, kurie galėtų dirbti su kurčiaisiais, lavinti jų kalbą. Paradoksalu, tačiau, siekiant integruoti kurčiuosius vaikus, šiems padaroma didelė žala. Bendrojo lavinimo mokyklose jie tampa atstumti, o jas pabaigę įgyja menką išsilavinimą. Respublikinio kurčiųjų reabilitacijos centro specialistė Svetlana Litvinaitė teigia: „Kad ir kaip būtų gaila kurčiuosius vaikus siųsti į specialiąsias mokyklas, kurios yra toli nuo namų, tačiau kol kas mūsų integracinė sistema yra labai prasta.“ Jos nuomone, visiškai kurtiems asmenims geriausios yra specialiosios mokyklos, kadangi ten jie kalba savo – gestų – kalba. Šiose mokyklose jų lavinimas yra daug greitesnis ir geresnis. Bendrosios mokyklos ir integruotas mokymas naudos duoda tada, kai vaikas turi kalbos likučių ir šiek tiek girdi. Kitais atvejais bendrojo lavinimo mokyklose kurtieji vaikai naudos negauna: jie nemokomi gestų kalbos, bet negali kalbėti ir lietuviškai, čia jie tampa atskirti, su jais mažai bendraujama, kol galiausiai jie tas mokyklas palieka įgiję labai menką išsilavinimą. Tada kurčiasis lieka vienas: jis negali susikalbėti su kitais kurčiaisiais, nes nemoka gestų kalbos, o su girdinčiaisiais jam bendrauti labai sunku, paprastai pastarieji neturi laiko ir nesivargina to daryti.

Negirdinčius vaikus iš tylos gali išvaduoti kochlearinis implantas. Jis implantuojamas, kai neveiksmingi klausos aparatai, įprastos klausos gerinimo priemonės. Tačiau, pasak Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinės mokyklos direktorės Danutės Kriščiūnienės, ši brangiai kainuojanti operacija vaikams ne tik atveria garsų pasaulį, bet ir sukelia daugybę problemų.

Lietuvoje jau atlikta per 80 kochlearinių operacijų. Jų rezultatais labiausiai džiaugiasi tėvai, kurių atžalos po kelerių metų tylos išgirdo pirmuosius garsus, ėmė kalbėti. Vaikams šis klausos protezas ne visada patinka - atsivėręs garsų pasaulis sutrikdo ir pribloškia.

Per 300 mokytojų su savo kurčiaisiais mokiniais nuo šiol galės susikalbėti lietuvių gestų kalba. Surdologijos centras trejus metus vykdė projektą „Kurčiųjų teisės į išsilavinimą gimtąją kalba užtikrinimas“, kurio pagrindinis tikslas – išmokyti visus šalyje kurčiųjų mokyklose dirbančius surdopedagogus jų mokinių kalbos.

„Žmonės dažnai nustemba sužinoję, kad kurčiųjų mokytojai nemokėjo gestų kalbos, bet Sovietų laikais jie neturėjo galimybės jos išmokti, nebuvo jokios tvarkos“, – teigia Mantrimas Danielius, Surdologijos centro lietuvių gestų kalbos lingvistas.

Pasak projekto iniciatorių, mokytojams nežinant gestų kalbos, mokiniams įsisavinti suteikiamą informacija labai sunku. Be to, pamokų metu vaikai kartais neklausydavo dėstomos medžiagos, o, pavyzdžiui, apkalbinėdavo vieni kitus mokytojams nesuprantama gestų kalba.

Projektą „Kurčiųjų teisės į išsilavinimą gimtąją kalba užtikrinimas“, kurio vertė beveik pusantro milijono litų, finansavo Lietuvos Respublika bei iš dalies Europos socialinis fondas.

 Tai, kas įprasta ir lengva sveikam, iš klausos negalią turinčio žmogaus pareikalauja daug daugiau pastangų. Tačiau ir kurčiasis gali gyventi visavertį gyvenimą: susirasti draugų, mėgstamą darbą, sukurti šeimą, susilaukti vaikų. Tai gali patvirtinti klausos negalią turintys Roma ir Aleksandras Voložaninai bei kurčią sūnų auginanti Audronė Cibulskienė.

Vaikai – kitokie nei tėvai

Kaune gyvenantys Roma ir Aleksandras – jau 17 metų kartu. Šeima augina šešiolikmetę dukrą Kristiną ir sūnų Mantą, kuriam neseniai sukako aštuoneri. Kitaip nei tėvai, vaikai girdi kuo puikiausiai. Bet artimiausių žmonių negalia jų nė kiek netrikdo. „Gestų kalbą moku nuo mažų dienų. Tai buvo mano kasdienybė, – pasakojo Kristina. – Gestų kalbos sėkmingai mokosi ir brolis. Bet mama jo žodžius lengvai supranta ir iš lūpų judesių.“
Merginai dažnai tenka padėti tėvams susikalbėti su aplinkiniais viešoje vietoje. „Bet kažkodėl nepažįstami žmonės dažniausiai nori kalbėtis ne su mama, o su tėčiu“, – stebėjosi Kristina.

Tęsiame straipsnių ciklą apie specialiuosius ugdymosi poreikius. Šįkart siūlome straipsnį apie kurčiųjų ugdymą. Dalis kurčiųjų mokosi specializuotose kurčiųjų bendrojo lavinimo mokyklose, kita dalis mokosi integruotai su specialiųjų poreikių neturinčiais vaikais. Ar bandymai kurčiuosius „įjungti“ į bendrąsias klases būna sėkmingi? Kuo ypatingas kurčiųjų mokymas ir ką jie veikia, baigę bendrojo lavinimo mokyklas? Apie tai – šis straipsnis.

Kurtieji gali mokytis bendrosiose ir specializuotose mokyklose
Kaip ir kiti specialiųjų poreikių turintys vaikai, kurtieji gali mokytis specialiojo ugdymo įstaigose, kur mokomi tik specialiųjų poreikių turintys vaikai arba kartu su specialiųjų poreikių neturinčiais vaikais lankyti bendrojo lavinimo įstaigas – tai yra būti integruojami į bendrąją sistemą. Kokią iš šių ugdymo formų kurtiesiems dažniausiai parenka jų tėvai ar globėjai? Pasak Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centro Socialinės integracijos ir konsultavimo skyriaus vedėjos Daivos Burkauskienės, kurčiųjų vaikų tėvai neretai nori rinktis arčiausiai namų esančią bendrojo lavinimo įstaigą, kad jų atžalos mokytųsi kuo artimesnėje jiems aplinkoje. Nemažai įtakos tokiam pasirinkimui turi ir tai, kad tėvams specialiosios kurčiųjų ugdymo įstaigos dažnai asocijuojasi su baisiomis institucijomis, skirtomis tik protinę negalią turintiems žmonėms. Be to, kai kurie tėvai nenori, kad jų vaikas mokytųsi gestų kalbos, kuria yra mokoma specialiosiose kurčiųjų ugdymo įstaigose – išmokęs šią kalbą, kurtysis ja ir bendrauja, tai reiškia, kad jis daugiausiai bendrauja tik su kitais šią kalbą mokančiais žmonėmis. Nepaisant tokio kai kurių tėvų požiūrio, anot p. Burkauskienės, daugiau kurčiųjų vaikų visgi lanko specialiąsias kurčiųjų ugdymo įstaigas.

Verta pridurti, jog LR Specialiojo ugdymo įstatyme yra numatyta ir galimybė vykdyti tik dalinę specialiųjų poreikių turinčių asmenų integraciją bendrojo ugdymo mokyklose, tai yra specialiųjų poreikių turintiems asmenims suteikiant galimybę mokytis bendrosiose ir specialiosiose klasėse. Praktiškai tokios klasės Lietuvoje nėra formuojamos, kadangi į vieną bendrojo lavinimo mokyklą nesusirenka pakankamai kurčiųjų, kad jiems būtų galima steigti atskirą klasę.

Vintonas Cerfas(Vinton Gray Cerf) – dažnai tituluojamas kaip „Interneto tėvas”, žmogus, kurio dėka mes galime naudotis pasaulinio tinklo informacijos ištekliais, keistis informacija, bendrauti naudojantis įvairiomis internetinės komunikacijos priemonėmis ir t.t. Tačiau pasaulinei kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų bendruomenei V. Cerfas artimas tuo, kad pats būdamas stipriai neprigirdintis (50 –60 dB, naudoja du klausos aparatus, serga progresuojančiu kurtumu), Internetą matė ir kaip žmonių, turinčių klausos negalę, bendravimo priemonę.

Jo vizija pilnai pasitvirtino. Kurtieji turbut negali įsivaizduoti geresnio bendravimo be greitaeigio interneto ir Web kamerų.

Lietuvos rinkoje pasirodė revoliuciniais vadinami klausos aparatai, kurie išsprendžia opią problemą- turintieji klausos sutrikimų nuo šiol galės kalbėti mobiliuoju telefonu ir klausyti MP3 grotuvo, neišsiimdami klausos aparato.

Inovacijomis garsėjančio danų gamintojo „Oticon“ naujausias išradimas – „Epoq“ - yra pirmasis rinkoje klausos aparatas, paremtas „Bluetooth“ belaidžio ryšio technologija, kuri leidžia žmonėms su klausos sutrikimais, taip pat kaip ir sveikiesiems, pilnavertiškai ir kokybiškai naudotis mobiliuoju telefonu, rašoma „Oticon“ produkcijai Lietuvoje atstovaujančios bendrovės „Audiomedika“ pranešime.

Kasininkei nelabai būtina girdėti, ji skaičiuoja. Sumą pirkėjas mato ekrane, o vietoj jau įprasto kasininkių „ačiū, geros dienos“ – tiesiog šypsena. Ko daugiau reikia apsipirkusiam žmogui? Tik nusišypsoti mergaitei už kasos aparato.

„Norėčiau maišelio“, pasakiau prekybos centro kasininkei. Ji toliau skaičiavo mano pirkinius, bet maišelio nepadavė. „Ar galėtumėt maišelį?“, pakartojau.

Kasininkė susikaupusi skaičiavo ir dėjo produktus prie manęs. Pasilenkiau ir pati paėmiau maišą, padėjau prie dar nesuskaičiuotų valgių. Ir tik tada pastebėjau užrašą ant kortelės kasininkės atlape: prie vardo buvo apskritimas su trim juodais taškais ir žodžiai „Aš negirdžiu“.

mama 2007.06.21 10:41
Aciu uz sita straipsni.Pati auginu kurcia dukra.Jai dar tik 14,taciau mes-tevai, pamegine rasti darbu paaugliams vasaros atostogu metu, kad jie geriau suvoktu gyvenima, pajustu darbo "skoni", mokytusi atsakomybes... nusivyleme. Kad ir kaip graziai butu rasoma apie integracija, neigaliesiems daznai darbas vos ne prabanga. Lenkiu galva pries darbdavius, nepabugusius negalios, kokia ji bebutu... ir pries zmones, kurie toleruoja kitokius - kas zino kas musu laukia rytoj, ar nebusime ju-atseit kitokiu- vietoje? Ir neskubekime teisti, geriau ismokime suprasti ir vertinti pamokas, kurias mums gyvenimas suteikia.