Lapkričio mėn. 19 d. mūsų gerbiama ir mylima vadovė Asta Karalienė švenčia savo gimtadienį.

Dėkojame ASTAI už jos šilumą ir entuziazmą, už jos gerumą ir paprastumą, už jo nuoširdumą ir meilę...

Linkime ir toliau ne tik vadovautis, bet ir vadovauti tiesa, kad viskas gyvenime yra mūsų mintyse, širdyse ir rankose.

Kurk savo ir mūsų gyvenimus su džiaugsmu ir dėkingumu, su meile ir entuziazmu, su išmintimi ir lankstumu...
Dėkojame tau ASTA už viską viską, ką esi padariusi ar nepadariusi. Linkime ir tikimės daug nuostabių minučių ir valandų, kurias praleisime kartu.

Kaip tik tuo metu, kai fejerverkų ugnimis nušvito dangus Kinijoje virš olimpines žaidynes pasitikusio Pekino, savo 60 –ąją sukaktį sutiko iš Anykščių krašto kilęs dailininkas grafikas Povilas Šiaučiūnas.

Dailininkas Povilo Šiaučiūno sukūrė ir bendrijos ADAPTA logotipą.  Dėkojame mūsų bendrijos nariui, Kristinos ir Tado tėčiui, ir linkime geros sveikatos, kūrybinio įkvėpimo ir gražių darbų.

Mylima Genute, 

Skubėjo vasaros ir žiemos
Prabėgo laikas neramus
Šį kart gegužė suskaičiavo
Jums penkiasdešimt … metus 

Nenusiminkite, kad laikas skrenda,
Tarytum paukščiai į šiltus kraštus,
Jums jubiliejų gražų dovanoja,
O metai verčia vėl naujus lapus… 


Te niekad Jūsų neapleis energija sparnuota,
Ir akys šilumą jaunatvišką teskleis,
Širdis tikėjimo žiedais apvainikuota,
Te niekada pavargti Jums neleis…

Nuoširdžiai Jus sveikina su jubiliejumi “Adapta” aktyvas

Rugsėjo 1-ają Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų mokyklos foje atidaryta Adapta organizuoto konkurso "Mano pasaulis" foto darbų paroda.

Parodą atidarė gerb. Panevėžio apskrities viršininkė Gema Umbrasienė. Parodos kuratorius Povilas Šiaučiūnas pristatė darbų autorius, pasidžiaugė vaikų kūryba. Buvo pažymėta, kad kurtieji vaikai kitaip suvokia pasaulį ir tai labai įdomiai išreiškia foto darbuose. Gera žinia - foto konkursas "Mano pasaulis" tęsiasi. Buvo pakviesti visi kurčiųjų bendruomenės nariai aktyviai dalyvauti.

Mokyklos direktorė D.Kriščiūnienė pažadėjo suorganizuoti ir savo darbų parodą.

Adapta pirmininkė Asta Karalienė ne tik pati piešia, bet šiuo pomėgiu užkrėtė ir savo dukrą Ugnę. Panevėžio m. kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinėje mokykloje buvo surengta Astos ir Ugnės kūrybos darbų paroda. Parodos kuratorius Povilas Šiaučiūnas labai šiltai atsiliepė apie Ugnės darbus, o ypač visus nustebino Astos kūrybiniai ieškojimai.

Nuo gimimo neprigirdintis Dainius Žverelė gyventi išmoko taip, kad iki šiol nedaugelis žino apie trisdešimt devynerių metų vyro negalią. Įstojęs į Klaipėdos universiteto Choreografijos fakultetą tik ketvirtaisiais studijų metais jis prisipažino dėstytojams, kad neprigirdi. Taip pasielgti išdrįso todėl, kad buvo įvertinti jo sugebėjimai. Panevėžio muzikiniame teatre šokęs operetėse „Dorovingoji Siuzana“ ir „Silva“, Dainius apie save niekam net neketino pasakoti. Nebuvo reikalo. Vaikystėje įgyti bendravimo įgūdžiai leido paslėpti trūkumus. Pastebėjo viena mokytoja

Iki penkiolikos metų Dainius augo Ramygaloje. Tėvai, klausos negalios neturintys žmonės, susilaukė keturių vaikų. Tačiau tik trečiąjį pagimdžiusi motina suprato, kad su atžalomis kažkas ne taip. Bet tuo laiku niekas per daug nesiaiškino priežasčių. Giminėje tokių atvejų nėra buvę, beliko viena versija – gimdymo trauma.

Potraukis šokti ir vaidinti atsirado vaikystėje. „Turėjome kaimynę aktyvistę. Ji suburdavo aplinkinių namų vaikus, išmokydavo liaudiškų ir kitokių žaidimų. Mokykloje lankydavau įvairius būrelius. Viena mokytoja pastebėjo mano sugebėjimus ir paprašė naujamečiam karnavalui sukurti šokį. Bendromis jėgomis kūrėme kompoziciją pagal „Brėmeno muzikantus“. Tada mokiausi penktoje ar šeštoje klasėje, ir tai buvo pirmasis mano statytas šokis. Vėliau, gal būdamas septintoku, stačiau šokį pagal dainą „Šoka basos raganaitės“. Kuriam laikui mano kūryba baigėsi, tėvai persikėlė gyventi į Panevėžį“, – prisiminė Dainius.

Šešiolikmetis D.Žverelė pradėjo dirbti įmonėje, joje sutiko daugiau likimo draugų. Mokėsi vakarinėje mokyklos ir dar suspėdavo Panevėžio kurčiųjų reabilitacijos centre šokti, vaidinti, filmuotis mėgėjiškuose filmuose.

Įprato laikytis taisyklių
„Turėjau didžiulį norą mokytis, bet tam reikėjo užsidirbti pinigų. Visą laiką galvojau apie režisūros studijas, bet paskutinę akimirką pasirinkau choreografiją. Pamaniau, kad režisūrai reikia geriau girdėti, o choreografija nuo režisūros maža kuo skiriasi. Čia galėsiu kurti, statyti šokius, dirbti su klausos negalią turinčiais vaikais“, – jaunystės samprotavimais dalijosi D.Žverelė.

Per stojamuosius egzaminus niekas nė neįtarė, kad Dainius neprigirdi. „Kai pradėjau gerai mokytis, gauti didesnę stipendiją, tada ir pasisakiau. Tuo metu buvo jaučiama kurčiųjų diskriminacija. Jei negirti, tai ir eik sau. Todėl visa tai slėpiau iki ketvirto kurso“, – pasakojo Dainius.

Studijų draugai taip pat neįtarė bendraujantys su neprigirdinčiuoju, nes D.Žverelė sugebėdavo išvengti keblių situacijų. Jis nuo vaikystės įprato laikytis taisyklių – nestovėti per daug toli, kad jo nereikėtų šaukti, matyti šalia esančių žmonių lūpas, iš jų ir suprasdavo, kas yra sakoma. Auditorijose, kur vykdavo choreografijos užsiėmimai, buvo gera akustika, Dainius jausdavo muzikos vibraciją ir jam to pakako, kad susiorientuotų ir per penkerius studijų metus įgytų choreografijos pedagogo specialybę.

„Tuo metu buvo smagu ir gera. Per šokių repeticijas įsimindavau muziką, ypač jos ritmo kaitą. Mokiausi skambinti pianinu, tai buvo privaloma. Greitai pastebėjo, kad galiu gerai šokti, ir mane pakvietė į Klaipėdos muzikinį teatrą, liaudies šokių kolektyvą „Vijurkas“. Be to, pasiūlė muzikos mokykloje mokyti klasikinio ir modernaus šokio“, – „Sekundei“ pasakojo D.Žverelė.