Spalio 18 d. Vilniuje, „Siemens“ arenoje, jau trečią kartą vyko socialinis-informacinis-kultūrinis renginys „Būkime kartu“, į kurį susirinko negalią turintys žmonės iš visos Lietuvos. Renginyje koncertavo būrys Lietuvos popmuzikos atlikėjų: Rūta Ščiogolevaitė ir Nelly Paltinienė, Rytis Cicinas ir „Mokinukės“, Vaidas Vyšniauskas, B.Dvariono muzikos mokyklos akordeonistų orkestras ir Egidijus Sipavičius, Mino ir grupė „Tina Dance“, Stefa Navardaitienė ir grupės „Gama“ bei „Gelmė“. Koncertą gražiai papildė neįgaliųjų meno kolektyvai ir solistai.
Svarbiausias šios šventės akcentas - neįgaliųjų apdovanojimai – paskelbti Metų garbės, Metų nuopelno, Metų asmenybės ir Metų sporto pasiekimo laureatai. „Metų asmenybės“ vardas suteiktas poetui, vertėjui, kalbos redaktoriui Vytautui Vitkūnui. „Metų nuopelno“ - Lietuvos nefrologinių ligonių asociacijos „Gyvastis“ prezidentei Ugnei Šakūnienei. „Metų garbės“ - muzikinio kolektyvo „Spalvų orkestras“ vadovams Valerijai ir Romualdui Brūzgoms. „Metų sporto pasiekimo“ nominacijos nusipelnė šių metų pasaulio čempione tapusi Lietuvos kurčiųjų vyrų krepšinio rinktinė. Jūs dalyvavote renginyje „Būkime kartu“. Kokių jausmų jis Jums sukėlė?
Vaizdas, kurį aš pamačiau „Siemens“ arenoje, mane sukrėtė ir kartu paakino kitomis akimis pasižiūrėti į tikrovę. Kartais mes kalbame apie neįgalius žmones ir galvoje turime susikūrę savo vaizdą apie juos – tai priklauso nuo to, su kokios negalios paliestu žmogumi dažniau susitinki. Tuo tarpu šiame renginyje aš pamačiau visą spektrą neįgalių žmonių, ir tai mane palytėjo. Yra daugybė negalių ir daugybė žmonių, kurie gyvena su tuo. Tai mano pirmas įspūdis, kurį aš išsinešiau iš šio renginio. Pirmą kartą suvokiau, kad yra pasaulis, apie kurį praktiškai nieko nežinau.
Įspūdis, kuris, matyt, tiesiogiai susijęs su šiuo pirmuoju – tai džiaugsmas, kurį spinduliavo šie žmonės. Nežinau, gal jie džiaugėsi ta švente, tuo buvimu kartu, tačiau net jei tik tiek, vis dėlto – tai jų tikras džiaugsmas. Visos šventės metu nemačiau nė vieno susiraukusio ar kažkuo nepatenkinto veido. Jie visi buvo laimingi būdami kartu.
Šio renginio metu supratau vieną ypač skaudų dalyką – mūsų visuomenėje žmonės, turintys bet kokią negalią, vis dar slepiasi, mes jų nematome arba matome pernelyg mažai, kad gebėtume priimti natūraliai, be pozų ir baimės.
Po šio koncerto prisiminiau seną nutikimą – Palangoje su viena giminaite ėjome alėja, ir ji pamatė žmogų, vežamą vežimėlyje. Ir ji man sako: „Kai aš pamatau neįgalų žmogų, nusuku akis, nes pagalvoju, kaip gera, kad mano sūnus turi abi kojas ir gali vaikščioti. - Ir ji tęsė: - Negalima ilgai žiūrėti į neįgalų žmogų, nes tas pat gali nutikti tavo vaikams ar tau pačiam“. Baisu pagalvojus, kad šitokie prietarai dar gyvi mūsų sąmonėse. Viena vertus, toks požiūris apsaugo kitokį žmogų nuo įkyraus, nustebusio, perdėm ilgo mūsų žvilgsnio, kita vertus, jis neleidžia prieiti prie jų, pasižiūrėti, pabendrauti.
Tai labai subjektyvūs mano pastebėjimai, tačiau, man rodos, tą vakarą griuvo siena, skirianti mūsų gyvenimus. Jean Vanier sakė: „Aš negaliu atsakyti į klausimą, kodėl Dievas sukūrė neįgalų žmogų, tačiau turiu vienintelį galima atsakymą – jie yra mūsų meilės rodiklis, kiek mes galime mylėti“. Ir, man rodos, tai yra atviras krikščionio žvilgsnis be jokių prietarų.
Jūs prakalbote apie sieną, skiriančią neįgalius žmones nuo tų sveikųjų. Ar tikrai ji tokia neperžengiama?
Neįgalūs žmonės turi savo sąjungą, turi savo šventes, savo džiaugsmus ir liūdesius, bet tai yra jų, ne mūsų. Jei šiame koncerte galėjai pamatyti sveikų žmonių, tai, matyt, todėl, kad jie atėjo pasiklausyti savo mėgstamų atlikėjų arba jie yra susiję su neįgaliaisiais savo gyvenimu.
Šiandien nemažai kalbama apie neįgaliųjų integraciją ir, mano galva, šių kalbų tikslas turėtų būti tai, kad žmonės norėtų dalyvauti tokiose šventėse drauge, neišskirdami vienas kito pagal negalias ar jų neturėjimą. „Būkime kartu“ – tai turėtų būti kvietimas visiems. Lietuvos neįgaliųjų šventė turėtų būti visos Lietuvos žmonių šventė, kaip yra Joninės, Valstybės diena, Vasario 16-oji ar kokios kitos šventės.
Demokratinė sistema žmonėse ugdo norą būti su kitais, kitokiais. Tose valstybėse, kuriose demokratijos vystymasis nebuvo pertrauktas, visuomenės susitelkimas yra akivaizdus, ir pagarbios tolerancijos bei supratimo lygmuo – aukštas. Sovietinis laikotarpis Lietuvoje paliko tikrai daug žaizdų, ir neįgalūs žmonės buvo išguiti iš viešo gyvenimo, turėjo slėptis ir nelįsti į akis. Gaila, bet ši mūsų žaizda kraujuoja iki šios dienos.
Neseniai teko kalbėtis su rašytoja Vanda Juknaite, kuri pabrėžė, jog mūsų visuomenėje ligos ar negalios akcentavimas žiniasklaidoje tėra iškreiptas būdas kalbėti apie pasaulį, ir tai atidengia pačios visuomenės negalias.
Žiniasklaida yra visuomenės veidrodis, todėl tai išties daug ką pasako apie mus pačius. Pastebėkime, žiniasklaida mus kviečia į tą sergantį, neįgalų žiūrėti kaip į objektą: „O, kaip įdomu“. Net jei tokie straipsniai rašomi su geriausiomis intencijomis, pagrindinis akcentas – sudominti skaitytoją jo gailesčiu, užuojauta, džiaugsmu, kad ne jam taip nutiko, ir pan. Juk galima į kiekvieną žmogų žiūrėti tik kaip į objektą, bet tai ydinga. Tiesa, ne visi įdomūs rodyti. Bet tai jau išsigimimas.
Kai su šitokiais žmonėmis pabendrauji, pamatai, kad nėra jokio skirtumo. Tai atrodo gan kvailai – negi iki šiol to nesupratau? Pasirodo – ne. Protu gal ir supratau, bet ne patirtimi. Aš ir pats į šį koncertą nėjau pas tuos žmones, ėjau tik kaip į koncertą, bet atsidūręs ten pamačiau, kad mūsų šventė ta pati, ir aš ėmiau džiūgauti būdamas su jais, o jie man sakė: „Mes jus matėme per televizorių“. Aš nustebęs pagalvojau: „O, jie ir televizorių žiūri“. Tai rodo, kokie galingi ir iškreipti mūsų galvose susikurti įvaizdžiai.
Integracija prasideda tuomet, kai mes suvokiame, jog esame kartu jau dabar, be jokių šūkių, švenčių ar deklaracijų. Tačiau kad tai suvoktume, turime pamatyti vienas kitą. Mes, lietuviai, kaip tauta, turime savo šventes. Jas švenčiame. O kur per šias šventes yra mūsų neįgalieji? Nepriklausomybės pradžioje, pamenu, kažkas išvyko į užsienį, grįžo ir nustebęs pasakojo, kad ten labai daug neįgaliųjų. O viskas paprasta, ten žmonės gyvena kartu, neįgalieji nėra išstumti į getus. Kita vertus, jiems patiems įdomu eiti, žiūrėti, dalyvauti.
Išties neretai matome, kad Lietuvoje yra labai aiškiai atskirtos neįgaliųjų šventės nuo visų kitų. Pavyzdžiui, vidury dienos laikas skirtas neįgaliesiems linksmintis, o jau vakare – visų kitų laikas. Net jei tai yra miesto centre, tačiau vis tiek tai tik formali, išorinė integracija.
Taip, o kai prasideda vakarinis koncertas, pagrindinis šventės akcentas, neįgaliųjų nebelieka. Kur jie išsiskirsto? Jie nenori būti šalia mūsų?
Vadinasi, čia turėtų būti abipusis noras keistis ir keisti pačią situaciją, kad ta kraujuojanti žaizda pradėtų gyti?
Vienintelė galimybė – tiltas. Mes privalome reflektuoti esamą situaciją, kad galėtume keistis ir keisti savo aplinką. Kita vertus, jei neįgalieji užsidarys savo šventėse, savo bendruomenėse, kuriose, žinoma, saugu, viskas aišku, jų egzistavimas bus nevisavertis. Mes visi turime susitikti ir mokytis būti kartu.
Ar, Jūsų manymu, bažnyčiose tokie žmonės yra pastebimi?
Ne, žmonės vengia eiti ir čia, gal irgi dėl tų pačių žvilgsnių, nejaukumo būti pastebėtam, dėl nesugebėjimo pripažinti savo kitoniškumą, o aplinkinių nesugebėjimo jį priimti. Bernardinų bažnyčioje jaunimas į Mišias visada atsiveda vieną mergaitę, kuria ir pasirūpina. Gaila, jog tai tik pavieniai atvejai. Ir aš suprantu, kad išeiti į miestą, į viešumą yra sunku, neįprasta. Ir suprantu, jog neįgalieji yra pastebimi viešumoje, ir žmonės atkreipia dėmesį. Tačiau be nuolatinio kontakto nebus ir santykio.
Bet ar mūsų miestai, gatvės, kavinės yra bent minimaliai pritaikytos neįgaliems žmonėms, kad jų buvimas viešoje erdvėje nebūtų komplikuotas?
Tikrai ne. Šios erdvės yra nedraugiškos. Tiesa, dabar, pagal Europos Sąjungos reikalavimus, naujai įrengiamose erdvėse privalo būti ir neįgaliesiems pritaikytų tualetų, ir pakilimų. Tačiau kiek dar yra įstaigų, kavinių, kur neįgalus žmogus tiesiog nepatektų. Todėl suprantama, kad toks žmogus kur kas geriau jaučiasi namuose, kur jis niekam netrukdo, jam niekas netrukdo, o pats su savimi kažkaip susigyvena. Tačiau šiame koncerte aš pamačiau, kaip jiems reikia tos bendrystės ir ne tik tarp panašių į save.
Vartotojiška kultūra su šiais žmonėmis pasielgė negailestingai. Jie tiesiog liko už borto. Kaip, tiesa, ir sovietmečiu. Santvarka pasikeitė, o situacija liko tokia pati. Šie žmonės ilgą laiką buvo atstumtieji, šiurkščiai tariant, jų net nebuvo. Ačiū Dievui, Europos Sąjungoje yra tam tikros normos, kurių mes dabar privalome laikytis. Tačiau vis tiek ši situacija grindžiama atsitiktinumu, o ne norma.
Koncerte mačiau daug neįgalių žmonių. Jie nepastebimi miestuose, viešuose renginiuose, o jei kokį ir sutinki, jo veidą atsimeni ilgam. Kodėl? Nes jų nėra. Jie mums taip pat tėra atsitiktinumas. Bet tai tik iliuzija. Ištieskime vienas kitam ranką ir lai šis laikas tampa mūsų susitikimų laiku. Juk mes esame visi kartu.
Šio renginio įspūdžiais pasidalijo kunigas brolis pranciškonas Arūnas Peškaitis.
|
Renginiai 
Atgal
