2008 m. birželio 20-24 d. bendrija PAGAVA organizavo pažintinę kelionę į Sankt Peterburgą.

Mūsų bendrijos nariai Asta ir Ugnė dalyvavo šioje kelionėje ir parsivežė neišdildomų ispūdžių. 

Į kelionę leidomės ankstyvą birželio 20-osios rytą. Nesustodami važiavome iki pat Latvijos -Rusijos sienos. Čia mums labai pasisekė, nes netikrino mūsų kelionės bagažo - užtrukome kokį pusvalandį, kol užpildėme ir pasieniečiai patikrino dokumentus, ir pirmyn, Pskovo link. 

Pirmasis sustojimas Pskove. Mus pasitiko gidė Julia Kuzmina. Ji nuoširdžiai pasakojo apie miestą, pirklius, vienuolynus ir šventyklas. Sužinojome, kad Pskovas yra vienas seniausių miestų - Rusijos senovės sergėtojų. Jis yra labai patogioje geografinėje pozicijoje – iki S. Peterburgo yra 280 km, iki Maskvos - 689 km. Pskovo sritis ribojasi su Baltarusija, Estija, Latvija. Miestas, išsidėstęs prie upės Velikaja, net 33 metus buvo valdomas lietuvių kunigaikščio Daumanto. Jo garbei Pskovo kremlius vadinamas "Dovmontov gorod" (Daumanto miestas). Pats Daumantas buvo kanonizuotas į šventuosius.

Panelė Julia mums papasakojo gražią legendą apie Troickio /trejybės/ soborą: kartą, kunigaikštytė Olga, jodinėdama savo žemėse, pamatė 3 nuostabius saulės spindulius, besileidžiančius iš dangaus. Įkvėpta vizijos ji pasakė: “tebus šioje vietoje Trejybes šventykla, ir iškils didingas miestas, kuris klestės ir garsins šią vietovę”. Aplankėme šią šventyklą, grožėjomės ikonomis, paveikslais, paskui skubėjome į autobusą, nes laukė ilgas kelias link Sankt Peterburgo.

     Iš Pskovo, įveikę beveik 300 km. atstumą, pasigrožėję S. Peterburgo aplinkkeliu ir nudžiugę, kad kamščiai buvo tik kitoje kelio pusėje, skubėjome surasti nakvynės vietą. Turizmo agentūros aprašyme buvo parašyta, kad nakvynė bus „viešbutyje Sankt Peterburgo kurortinėje zonoje“. Iš tiesų viešbutis buvo vos kelios minutės iki jūros pakrantės. Tačiau pastato vidus grąžino į praeitį: įsivaizduokime bendrabučio tipo pastatą, kur viso aukšto gyventojai turi tenkintis 1 dušo ir pora tualeto kabinų. Tačiau esame tikri keliautojai, mūsų negąsdina nepatogumai! Nustebino, kad pusryčiai buvo iš tiesų skanūs, sotūs ir sveiki - girdėjau atsiliepimus, kad kai kurie keliautojai net norėjo rašyti padėką šeimininkėms.

     Antroji kelionės diena atnešė gerą orą, daug grožio ir sveiką nuovargį. Rytas prasidėjo apžvalgine kelione po S. Peterburgą (anksčiau Leningradas, Petrogradas, prieškario Lietuvoje dar vadintas Petrapiliu) – antrą pagal dydį Rusijos ir ketvirtą pagal dydį Europoje miestą. Iš gidės pasakojimų sužinojome, kad 100 metų Sankt Peterburgas buvo Rusijos sostinė. Šį miestą įkūrė Rusijos caras, vėliau imperatorius, Petras I-asis. 1712 m. jis perkėlė Rusijos sostinę iš Maskvos į Sankt Peterburgą. Dabar tai milijoninis miestas – jame gyvena apie 4 mln. įvairių tautybių žmonių.

     Piteris (taip jį vadina vietos gyventojai) sekė mums savo pasaką... Šį miestą matėme kaip nepaprasto grožio pastatų, architektūros ir paveldo paminklų, parkų, begalės tiltų ir fontanų, vestuvių ir išleistuvių iškilmių miestą. Šiuo metų laiku S. Peterburgas vos valandėlei paskęsta prieblandoje – pusantro mėn. čia tęsiasi vadinamos „baltosios naktys“. Mums pasisekė, nes orai buvo gražūs – pasirodo, kad čia per metus suskaičiuojamos tik 32 saulėtos dienos.

     S. Peterburgas įsikūręs Nevos upės žiotyse, prie Suomijos įlankos. Nevos krantine jis primena Paryžių, kanalais ir upėmis - Veneciją ar Amsterdamą, parkais - Prahą. Dažnai jis vadinamas “šiaurės Venecija”, muziejumi po atviru dangumi. Kuo mums teko įsitikinti, plaukiant laivu Nevos kanalais: intakų tilteliai, auksu ir mozaikomis puošti cerkvių kupolai, rūmai ir parkai. Čia yra vietos ir paslaptims ir humorui, pvz. - paukštuko “čižik pižik” istorijai, kurią pasakoja gidė ir dar priduria ketureilį: “čižik pižik gde ty byl - na fontanke vodku pyl” (oi paukšteli kur buvai, buvau Fontankoje, gėriau degtinėlę). Nenuostabu, kad tokiose vietose mėtomi pinigėliai “laimei”: monetos byra fontanuose, prie Čiziko, prie zuikio šalia Petropavlovsko tvirtovės, miesto centre esančioje Biržos aikštėje, į Petro I-ojo batus Peterhofe …

     Pasaką tęsė šventyklos. Mums pavyko aplankyti Izaoko (Isakijaus) soborą – vieną gražiausių pastatų į rytus nuo Vatikano, vieną iš didžiausių pasaulio šventyklų, su nuostabiomis freskomis, vitražais, unikaliomis durimis ir mozaikomis. Čia vaikai klausėsi gido labai įdėmiai. Soboro puošybai buvo panaudota net pusė tonos aukso ir 14 rūšių marmuro. Nuo soboro viršaus galėjome grožėtis Piterio perspektyva. Beje, sobore mus pasitiko gidė, kažkada gyvenusi Lietuvoje, Mažeikiuose. Jos nuoširdumas pakerėjo, išsiskyrėme apsikabindami...

     Specialiai padarėme lankstą ir apžiūrėjome „Spas na krovi“ arba kitaip vadinamą „Kristaus prisikėlimo“ šventyklą, kuri buvo pastatyta Rusijos imperatoriaus Aleksandro II-ojo žūties vietoje, dėl to šventykla taip ir pavadinta. Nepaprasto grožio pasaulinės reikšmės istorinis-dailės paminklas. Vidaus interjere vyrauja itališkas marmuras, Rusijos akmenys, bronza, sidabras ir daugiau kaip 7000 kvadratinių metrų mozaikos, viso – 308 mozaikiniai paveikslai.

     Norėdami vaikus supažindinti su kitomis kultūromis, užsukome ir į budistų šventyklą – Dacaną. Lietuvoje šio tikėjimo šventyklų neturime. Prižiūrėtojui paprašius, ant batų teko užsimauti maišelius. Viduje iš tiesų pajutome visai kitą dvasią – vyravo paprastumas, jokių įmantrybių, tik papuoštas altorius bei spalvingi, mūsų akiai labai neįprasti siuviniai ant sienų. Nebuvo galimybės užsakyti gido, „spaudė“ laikas, todėl teko tenkintis tik trumpu stabtelėjimu, tačiau kai kurie spėjo dar ir suvenyrų nusipirkti.

     Tą pačia diena lankėme, deja labai paskubomis, Ermitažą - architekto Rastrelio suprojektuotus 535 kambarių Žiemos rūmus, kuriuose daugiau nei tūkstantis kambarių talpina apie 3 mln. pasaulio meno šedevrų: čia eksponuojami Ticiano, Leonardo da Vinči, Rembranto, Rubenso originalai, Rusijos dailininkų darbai, antikinių skulptūrų kolekcijos. Jau įeinant gavome įspėjimus, kad negalima fotografuoti su blykste, kad nepakenktumėme meno darbams. Kūrinių gausa, įvairovė ir mastai tiesiog stulbino. Gidė sakė, kad, norint apžiūrėti visą Ermitažą, ties eksponatu sustojant po 5 min. ir jame praleidžiant 5 d. per savaitę po 8 val., reikėtų net dešimties metų.

     Piterio gatvėse mus pasitikdavo šurmulys – Peterburge karaliavo išleistuvių ir vestuvių savaitgalis, miestas šventė kartu su savo abiturientais ir nesibaigiančiomis vestuvininkų palydomis. Mus stebino čia pat, gatvėje, sakomi tostai, geriamas šampanas: išsipustę abiturientai blaškėsi, garsiai šūkavo, plaukiojo laivais... Šalia to girdėjosi „gorka“ (sūru) ir dūžtančių butelių „na sčastje“ (laimei)garsai...

     Aišku nepraleidome progos su grupe nusifotografuoti su persirengėliais Dekabristų (buv. Senato) aikštėje šalia paminklo Petrui I-ąjam.

     Trumpam pabuvome ir legendiniame kreiseryje „Aurora“, kuris 1917 m. lapkričio 7-ąją iššovė į Žiemos rūmų pusę, tuo pradėdamas naują politinę erą ne tik Rusijoje, bet ir pasaulyje. Kreiseris šiuo metu prišvartuotas Petrogrado krantinėje, nuo 1956 m. yra Centrinio karinio jūrų muziejaus filialas. Tiem, kas nežino - jo vandens talpa yra daugiau nei 6 700 tonų.

     Naktį Peterburgas tampa paslaptingu miestu, turinčiu savo legendas, gražiai apšviestus pastatus, sfinksus ir kt. mistines skulptūras. O dar, jei gidė deklamuoja poeziją, nuovargis kažkur dingsta arba atvirkščiai – užliūliuoja. Viską „atperka“ naktinis tiltų pakėlimo maratonas, kuri stebėjome, - kas 3 min. keliamas vis kitas tiltas ir daugybė įvairių laivelių – katerių, jachtų, valčių – skuba netrukus pakilsiančio tilto link. Atrodo, kad naktį čia niekas nemiega. S.Peterburge pakeliami tiltai yra vienintelė vos kelių valandų trukmės galimybė krovininiams ir didesniems laivams plaukti Nevos vandenimis.

     Nuo prabangos, auksu žėrinčių rūmų kupolų, fontanų ir parkų, graikų bei romėnų mitologijos personažus vaizduojančių skulptūrų, kurias matėme Peterhofe (kitaip Petrodvorece), gali apsvaigti galva. Ši Rusijos carų vasaros rezidencija vadinama „rusiškuoju Versaliu“. Tūkstančiai žmonių, saulė ir vanduo. O visų fontanų veikimo paslaptis – natūralumas: vamzdžiais atitekantis vanduo, iš už 40 km. esančio telkinio, į viršų išmetamas vien dėl aukščių skirtumo. Vaikams ypač patiko fontanai-siurprizai, kurie suveikia netikėtai ir gali permerkti kiaurai.

     Nedaugelis yra buvęs Kronštate, o mums pavyko. Dar visai neseniai tai buvo griežtai uždaras miestas – karinio jūrų laivyno bazė, su aplink kažkada rankomis supiltais gynybiniais fortais. Čia vaikams patiko padavimais apipintas “Laimės medis” su sėkmės, sveikatos, meilės šakomis. Buvo įdomu išgirsti apie matavimo nulinę žymą - nuo čia pradedamas skaičiuoti jūros gylis (sakoma, kad objektas yra aukščiau ar žemiau jūros lygio). Mūsų gidas pasakojo, kad kažkada pirmasis Rusijos kosmonautas J. Gagarinas pavadino šią vietą “pasaulio bamba”. Matėme ten ir karo laivus, ir Petro I-ojo statulą be galvos apdangalo - taip jis išreiškia pagarbą jūreiviams.

     Paskutinę kelionės dieną lankėmės Petropavlovsko tvirtovėje - istoriniame miesto simbolyje, kurios sobore palaidoti visi Rusijos carai, pradedant Petru didžiuoju, baigiant paskutiniaisiais Romanovais.

     Žinoma, ne viskas ten blizga, kaip tie paauksuoti rūmų kupolai, bet, jei sugebi nekreipti dėmesio į netvarką, begales kioskelių, prekyviečių su keistoku aptarnavimu, į kainas ir ieškai tikrosios rusiškos dvasios – šis miestas užburia ir mielai seka savo pasaką. Ten lieka dalelė širdies ir noras sugrįžti…

     Įspūdžiais dalinosi Asta Karalienė